Lietuvos miško savininkų asociacijos  Trakuose organizuotoje konferencijoje "Miškas-žmogui, žmogus-miškui" LMSA pirmininkas Algis Gaižutis skaitė pranešimą "Lietuvos privataus miškų ūkio dabartis ir ateities perspektyvos"(žiūr.čia...>>>).

Laidos įrašą -II pokalbio dalį - galima išklausyti čia...>>>

 ***************************************************
Šaltinis: www.lietuvosmiskai.lt

 Abiejų pokalbio dalių tekstas pateikiamas žemiau. Ačiū LMSA neetatinei korespondentei Monikai Lastauskienei už atliktą darbą.

I dalis. Transliuota Žinių radijo 2010-12-27 laidoje  (I dalį išklausyti galima čia...>>>)

Vedėjas: Visai neseniai LMSA valdybos pirmininkas Algis Gaižutis skaitė pranešimą tema „Privatūs miškai ir jų ūkis. Dabartis ir perspektyvos". Šioje laidoje aptarsime pagrindines Lietuvos ūkininkavimo miškuose problemas ir galimybes, kurios laukia ateityje.

Neseniai skaitėte pranešimą apie Lietuvos miškų ūkio dabartį ir ateities persdpektyvas. Tai kokias šiandien reikėtų išskirti pagrindines problemas, kalbant apie ūkininkavimą miške?

Algis Gaižutis: Atsakymą į Jūsų klausimą pradėčiau taip - miškininkystės prasme Lietuvoje viskas yra gerai. Žmonės kylančias problemas sprendžia, tvarko. Dirbantis, kuriantis žmogus sugeba įveikti kylančias bėdas. Didžiausia problema, kurią matome šiandieninėje Lietuvoje, t.y. netinkamas požiūris į dirbantį, kuriantį žmogų. Iš tikrųjų tai yra pati didžiausia problema, kuri jaudina. Proporcija tarp kuriančio žmogaus ir gaunančio išmoką žmogaus Lietuvoje labai greitai ir sparčiai didėja (ne dirbančiojo naudai). Didžiausia problema, kad Lietuvoje gyvanantis, norintis kažką daryti, kurti žmogus neranda pritarimo. Žmonės, miško savininkai, mūsų asociacijos nariai, kiek pašneki, nesupranta tokių absoliučių draudimų kurtis savo žemėje, naudoti savo turimą nuosavybę (kartu saugant gamtą, kuriant naudą visuomenei ir sau). Į tai  yra žiūrima kaip į kažkokią nusikalstamą veiklą. Štai čia yra pagrindinė problema. Aišku, didžiulė problema (arba didžiulis darbo baras) atsivėrė po rugpjūčio 8 d. škvalo visiems miškams, ne vien tik privatiems. Išgriauta, suniokota buvo apie 1 mln.m³ medienos miškuose, nežiūrint ar tai  buvo saugama, ar nesaugoma, ar tai jaunas miškas, ar senas miškas. Tas vėjolaužas ir vėjovartas reikia tvarkyti, juos sutvarkius kirtavietes atsodinti ir aišku bus daug darbo puoselėjan tuos jaunus atsodintus želdinius.

Vedėjas: Pranešime taip pat skambėjo toks šūkis - turime telkti, vienyti, o ne skaidyti. Ką norėjote tuo pasakyti arba kam šis šūkis yra adresuotas?

Algis Gaižutis: Paskutiniai demaršai visuomenininkais save vadinančių aplinkosaugininkų, kuomet bandoma sumenkinti, supriešinti visuomenę, šnekant, kad čia lygtai saugomas visuomenės interesas gamtosaugos prasme, užsipuolant Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką, kuris bent jau pabandė pradėti spręsti įsigalėjusias ekokaratines problemas mūsų teisėkūroje. Tai yra akivaizdus visuomenės priešinimo pavyzdys. Atsiranda vis daugiau žmonių, supranatančių, kad šitaip eiti toliau nebegalima. Aš manyčiau, kad reikia apie tai šnekėti, reikia šnekėti apie problemas, kurios iškyla.

Vedėjas: Na, daugiau mažiau problemas įvardijome, tai kokios tuomet yra perspektyvos?

Algis Gaižutis: Mūsų asociacija mano, ir mes ne vieninteliai, ir ne vieniši šitoj vietoj, kad darni plėtra turi būti užtikrinta leidžiant jauniems, perspektyviems, darbštiems žmonėms įsikurti savo šalyje, savo žemėje, savo sodyboje. Kad jisai būtų užtikrintas ir tvirtas savo ateitimi, ir tai galų gale yra ne tik tai jo paties interesas, bet tai yra ir valstybės prioritetas. Ir dėl to labai svarbu kaip bus sekančiais metais su keičiamų įstatymų projektais - su Miškų įstatymu, su Saugomų teritorijų įstatymu, kaip bus su Medžioklės įstatymu. Asociacijai rūpi ir tolimesni horizontai, nes nuo 2013 m. baigiasi šio finansinio  laikotarpio Europos Sąjungos kaimo plėtros programair labai svarbu kiek bus numatyta priemonių ir kiek bus skiriama lėšų įvairioms miškininkystės veikloms sekančiu finansiniu laikotarpiu. Todėl šitie dalykai yra tikrai svarbūs.

Vedėjas: Tai iš principo tos mūsų perspektyvos ir priklauso nuo įstatyminės bazės, nuo įvairiausių institucijų susikalbėjimo, nuo visuomenės susikalbėjimo su institucijomis? Ar galima taip sakyti?

Algis Gaižutis: Vienareikšmiškai taip. Taipogi priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų, ar tu miško savininkas, ar žmogus neturintis nuosavybės žemės, svarbu bendras sutelktas požiūris. Aš pasigendu Sąjūdžio laikų dvasios, ir apie tai  vėl šnekama pilnu balsu LR Mokslų akademijoje ir kituose suėjimuose, kuriuose tenka dalyvauti. Nusibodo tas valdžios tampymas paklodės vienų į kitus. Artėja šventės, artėja Kalėdos, artėja Naujieji Metai ir norisi kažko šviesaus, gražaus ir mielo, ir tikrai norisi kiekvienam palinkėti, kad sutiktume šventes bičiulių, draugų, šeimos, artimųjų tarpe, pasipuošę Kalėdinę eglutę su miško žaluma ir gera nuotaika.

LMSA pirmininką A.Gaižutį (kairėje) kalbina laidos "Privatus miškas" vedantysis K. Kučinskas

II dalis. Transliuota Žinių radijo 2011-01-03 laidoje (galima išklausyti čia...>>>)

Vedėjas:  Galbūt praplėskiem mūsų pokalbio lauką ir žvilgtelkime šiek tiek į Europos Sąjungos situaciją. Kokia yra situacija ten kalbant apie miškų ūkį ir kaip mes atrodome šaime kontekste lyginant su ES patirtim?

Algis Gaižutis: Na, Lietuva atrodo visai neblogai visomis prasmėmis. Jeigu šnekant apie miškų ūkį, tai Lietuvos miškų plotas siekia 33 %, tai yra plotas artimas ES vidurkiui. Kai kurios ES   valstybės turi daugiau miškų, kaip pavyzdžiui Suomija ar Švedija, bet jie turi daugiau neapgyvendintų šiaurinių rajonų. Mes turime labai daug žmonių valdančių nuosavybės teise smulkias privačias miško valdas.  Lietuvoje mes turime 242 tūkst.privačių miško savininkų. Beveik panaši proporcija yra pagal savininkų skaičių ir daug didesnėse valstybėse, pavyzdžiui Prancūzijoje, Vokietijoje, čia miškų valdos smulkios. Suomijoje, Švedijoje, netgi mūsų kaimynėse Latvijoje ir Estijoje valdos valdomos privačių miško savininkų yra didesnės. Ūkine prasme, savininkai tvarkosi ganėtinai gerai. Jeigu lygintume su skandinavų kolegomis, tai ten privatus ūkis turi šimtmečio istoriją, gerai organizuotas ir iš tikrųjų pelningas. Nes ten didesni plotai. Pavyzdžiui, Švedijoje ar Suomijoje vidutinis miško valdos plotas siekia 40-50 ha. Jei paimtumėme Austriją, Vokietiją ar Daniją, tai ten privatus miškų ūkis labia remiamas valstybės, subsidijuojamas. Dabar krizės sąlygomis situacija šiek tiek keičiasi, bet bendras vardiklis visur, visose aplinkinėse valstybėse, kad vis dėlto yra pagarbus požiūris į savininką, į nuosavybę ir skaitymasis su ta nuosavybe ir savininko sprendimais. Šitų dalykų, aš manyčiau, reikėtų pasimokyti ir mums.

Europos Sąjungoje šiuo metu yra labai svarbus dalykas  nepriklausomybė nuo išorinių energetinių šaltinių, todėl priimta atsinaujinančių energetinių šaltinių direktyva numato, kad iki 2020 m. mes turėtume apie 20 % energijos gamintis iš atsinaujinančių išteklių. Šitoje vietoje, mediena, kaip biokuro šaltinis, vaidina tikrai svarbų vaidmenį. Galbūt apie 80 % atsinaujinančių energijos šaltinių yra pagaminama naudojant medienos biokurą. Visoje Europoje šnekama apie medienos mobilizavimą, efektyvesnį panaudojimą ir čia kardinaliai priešingai yra su mūsų ultražaliųjų iniciatyvomis, kad a reikalaujama viską drausti, riboti, neleisti. Šitaip gali elgtis ir išsidirbinėti ypatingai turtingos valstybės, bet jeigu turi turtą ir jis nenaudojamas, o tiesiog paliekamas supūti, kai tuo tarpu naudojimas niekam žalos nepadaro, o tik duoda naudą tiek žmogui, tiek valstybei, tai europiečiai tą jau supratę,  o pas mus matyt  ateina  per skausmus ir vargus šitas supratimas.

Vedėjas: Kaip galima būtų įvertinti, kas vis dėlto mišku rūpinasi geriau ir geriau jame ūkininkauja? Ar privatus miško savininkas ar valstybė?

Algis Gaižutis: Savininkas visada savo nuosavybe rūpinsis geriau negu samdytas darbuotojas. Tačiau šnekant apie miškus reikia numatyti kokios yra galimybės įgyvendini savo teises ir kokios galimybės rūpintis mišku įvykdinant visus uždedamus apribojimus. Todėl turi būti palyginami dydžiai, jeigu Jūs klausiate apie situaciją Europos Sąjungoje, tai virš 60 % miškų valdo šeimos ūkiai, tai nėra kompanijų miškai, bet privatūs šeimos ūkių miškai ir tikrai visur medienos prieaugiai yra dideli, miškai tvarkomi, miškingumas nemažėja, o didėja.

Lygiai taip pat palaipsniui vyksta ir Lietuvoje. Mes turime labai nedidelę istoriją, bet privatūs savininkai, tie stambesni, kurie ūkininkauja, kurie gali gauti naudos iš miškininkavimo, jau įrodė, kad tvarkosi tikrai gerai. Ir aš tikiu, kad smulkiems, pavieniams savininkams, kurie turi nedidelius gabaliukus miško, kurie nutolę toli, ir kuriems apart medienos kitoks naudojimas neleidžiamas, turi būti sudaromos sąlygos koperuotis, samdytis specialistus didesnių plotų priežiūrai, konsoliduotis.

Vedėjas: Metai baigiasi, o kokie jie buvo mūsų miškams? Didelių išbandymų turėjom miškuose?

Algis Gaižutis: Kol gyvensim, tol išbandymų bus. Kaip minėjau, vienas iš tokių išbandymų, 2010 m.rugpjūčio mėn. 8 d. praūžęs škvalas, tai vienas iš rimtesnių dalykų. Sekančiais metais laukia po to škvalo pažeistuose medynuose kinivarpų ir kitų kenkėjų invazijos pavojus. Bet šiaip miškai yra stabilūs, mes tikrai turėsime žaliuojančią aplinką ir šiandien, ir po dešimtmečio, ir po šimto metų.

Juo labiau, kad turėsime progą pašnekėti apie miškus sekančiais metais, kuriuos Jungtinės tautos paskelbė Tarptautiniais miškų metais. Ir šitoj vietoj noriu pažymėti, kad Jungtinės tautos labai taikliai įvardino Tarptautinių miško metų šūkį - „Miškai  - žmonėms". Vadinasi, miškas prižiūrimas ir naudojamas turi tarnauti žmonijai ir būtent ta linkme bus komunikuojama, ir aš manyčiau, kad turėsim galimybę pašnekėti dar ne kartą apie miškų naudą, svarbą, reikšmę ir jo naudojimo galimybes.