2006-05-25
 Savaivaldybių žinios, Nr. 18 (359)

Kartais nė neįsivaizduojame, kokius turime turtus. Nuo Vilniaus iki Molėtų krašto vos valanda kelio, o atvykęs čia pasijunti tarsi patekęs į kitą pasaulį. Tyras oras, snaudžiantys miškai ir ežerai, ežerėliai. Rajono teritorijoje tyvuliuoja apie 230 ežerų ir, pasak poeto, šiose vietose pats dangus palinkęs ežerų pakraščiuos. Molėtiškiai gali didžiuotis ilgiausiu šalyje – 30 km – Asvejos ežeru, giliausiu, net 54 metrų gelmę siekiančiu Malkestaičiu, Asvejos ir Labanoro regioniniais parkais, didele augmenijos ir gyvūnijos įvairove. Turtingas krašto kultūros paveldas, daugiau kaip 500 archeologinių, architektūrinių, istorinių, dailės vertybių.

Vilioja gamtos turtai 

Pirmieji Molėtų krašto oro vaiskumą įvertino astronomai. 1970 m. Kulionių kalvose buvo pastatyta Astronomijos observatorija, priklausanti Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutui. Žvaigždžių ir Saulės sistemos kūnų stebėjimus čia atlieka ne tik šio instituto, bet ir 20 užsienio šalių mokslininkai. Vien astronomas Kazimieras Černis yra atradęs 18 naujų kometų, trys iš jų pavadintos jo vardu. Dabar Molėtų astronomijos observatorija, šalia jos esantis Lietuvos etnokosmologijos muziejus, Kulionių etnogafinė sodyba, dubenuotieji akmenys, dangaus šviesulių stebykla kasmet privilioja tūkstančius turistų. Pasak observatorijos darbuotojo Sauliaus Lovčiko, norint išsamiau su šiomis įdomybėmis susipažinti, reikia užsiregistruoti iš anksto. Parengtas įspūdingas Etnokosmologijos muziejaus atnaujinimo projektas. Jį įgyvendinus, unikalus statinys ir jo eksponatai domins vis daugiau ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio turistų. Dar priminsime, kad Kulionių kaimo įžymybes supa net 5 ežerai. Savivaldybės rūpesčiu įrengtos autobusų ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelės, tvarkoma aplinka, ežerų pakrantės. Čia atvykęs ir daug sužinosi, ir gerai pailsėsi. Molėtų gamtos įvairovė, dabar vis labiau vertinama ramybė, švarus oras ir turtingas kultūros paveldas vilioja turistus. Sovietmečiu paežerėse pradėti statyti didelių įmonių poilsio namai, kolūkių pirtelės. Dar labiau šis procesas paspartėjo nepriklausomos Lietuvos metais. Dabar gražiausiose rajono vietose įsikūrę 40 poilsio namų, kuriuose vienu metu gali gyventi daugiau kaip 2 tūkstančiai žmonių. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centro duomenimis, pernai rajone atostogavo apie  160 tūkst. žmonių. Vis daugiau svečių atvyksta į kaimo turizmo sodybas, kurių yra apie 50. Tačiau bene labiausiai rajono veidą keičia kaimiečių sodybas nusipirkę Vilniaus ir kitų miestų gyventojai. Dabar tokių naujakurių – atvykėlių jau yra apie 5 tūkstančiai, t. y. nupirkta apie pusė visų sodybų, ir ateityje miestiečių skaičius daugės. Molėtų kraštas palengva tampa Vilniaus miegamuoju rajonu. Dubingių, Inturkės seniūnijose ūkius valdo jau daugiau vilniečių negu vietos gyventojų. 

  Specifinė savivaldybė  

 Gamtos ir kultūros lobių skrynia, esanti sostinės pašonėje. Ši esminė ypatybė nulėmė ir rajono specifiką. Pasak mero Valentino Stundžio, dar prieš dešimtmetį Taryba nusprendė, kad rajono perspektyvinė raidos kryptis – turizmo plėtra. Jau tada buvo priimtas toliaregiškas sprendimas – patvirtintas apie 100 paežerių paplūdimių sąrašas. Tos pakrantės neprivatizuojamos, paplūdimiais laisvai naudojasi turistai. Ir dabar žmonės, atvykę į Molėtus, gali be baimės eiti prie daugelio ežerų, neišvys grėsmingų įspėjimų: „Privati valda“, „Atsargiai, piktas šuo“. Suprantama, Savivaldybei daugiau rūpesčių, reikia įrengti, prižiūrėti poilsio aikšteles, reguliariai surinkti ir išvežti šiukšles. Didelis galvos skausmas Savivaldybei – keliai. Pernai jiems tiesti ir prižiūrėti iš rajono biudžeto buvo skirta 2,2 mln. Lt. Tačiau šių lėšų toli gražu nepakanka. Respublikinės žinybos, planuojančios kelių tvarkymo darbus, neatsižvelgia į rajono specifiką. Formaliai, pasak mero, rajone 24 tūkst. gyventojų, o iš tikrųjų vasarą gyvena 8–10 kartų daugiau. Važinėdami blogais, dulkėtais kaimo keliukais, keikia rajono valdžią, o ne tikruosius kaltininkus. Kelių infrastruktūros plėtra aktuali ir kitiems priemiesčių rajonams. Savivaldybė rūpinasi ir kempingų įrengimu. Gavus PHARE programos lėšų, Mindūnų kaime, prie Baltųjų Lakajų ežero, pastatytas modernus, ištisus metus veikiantis kempingas, užimantis 5 ha teritoriją. Jame yra keletas namelių su visais patogumais, 10 aikštelių automobiliams laikyti. Galima prisijungti elektrą, šiltą ir šaltą vandenį, išsinuomoti valtis, baidares, dviračius, naudotis internetu ir t. t. Dabar ypač populiarus tampa Žalvarių kaime, Grabuosto ežero saloje esantis kempingas „Obuolių sala“. Kai lankėmės, nors dar ne sezono įkarštis, jame jau gyveno keliolika žmonių. Apie šį kempingą verta pakalbėti plačiau, nes tokio grožio poilsiavietę vargu ar besurasi visoje Europoje. Pirmąkart šią salą, senovėje vadintą Lozorių, arba luošių, sala, 1930 m. naujam gyvenimui prikėlė garsus gamtininkas profesorius Pranciškus Šivickis. Nusipirkęs 13,5 hektaro salą, joje užveisė obelų sodą. Tos obelys, kurių čia per šimtą, gausiai dera ir dabar. Antram gyvenimui sala prikelta neseniai, kai ja susižavėjo olandų verslininkas Piet de Vries. Pasinaudojus PHARE parama ir jo lėšomis įrengtas geriausias Baltijos šalyse 4 žvaigždučių kempingas. „Obuolių saloje“ jau yra 15 įvairaus dydžio namelių, 30 aikštelių automobiliams su priekabomis. Veikia kavinė, pirtis, valčių nuomos punktas, yra golfo, teniso kortai, pastatytas tiltas į salą, įrengtas paplūdimys. Kaip sako kempingo vedėja Lina Urbonavičiūtė, vienu metu „Obuolių sala“ pajėgi aptarnauti 2 tūkstančius poilsiautojų. Beje, pernai, kol šis kempingas buvo mažai žinomas, jame jau gyveno 6 tūkstančiai mūsų šalies ir užsienio turistų. Savivaldybė kartu su Valstybiniu turizmo departamentu tikisi Molėtų krašte įrengti ir daugiau modernių kempingų. 

  Draugiškos gamtai ir žmonėms sodybos  

 72 proc. Molėtų rajono gyventojų – kaimo žmonės, sovietmečiu jie, kaip ir kitų rajonų žemdirbiai, sėjo rugius ir miežius, augino kiaules ir galvijus, vykdė ir viršijo paruošų planus. Dauguma molėtiškių kaimiečių įsitikino, kad jų pajamų šaltinis – ne skurdi žemė, o gamtos grožis ir jo ieškantys turistai. Dabar didelė dalis kaimiečių tik formalūs ūkininkai, o iš tikrųjų poilsio namų, kempingų vedėjai, direktoriai, turtingų miestiečių sodybų prižiūrėtojai, ekonomai ir t. t. Apsukresni kaimiečiai, kurių sodybos prie gražiausių paežerių, tapo smulkiaisiais verslininkais – kaimo turizmo sodybų savininkais, arba, kaip patys molėtiškiai sako, draugiško gamtai judėjimo dalyviais. Tokių sodybų, atitinkančių kaimo turizmo reikalavimus, jau yra apie 50, tačiau greitai šis skaičius pasikeis, nes dar keliolika ūkininkų baigia pasirengimo darbus, tvarko dokumentus. Ir tą dieną, kai lankėmės, Turizmo ir verslo informacijos centre vyko ūkininkų pasitarimas, kaip geriau aptarnauti turistus. Šio centro direktorius Valdas Bareikis džiaugėsi, kad pasitarimas buvo dalykiškas. Jau daugiau negu 100 molėtiškių ūkininkų atrado savitą nišą, verčiasi ekologine žemdirbyste, gamina ekologiškai švarius produktus. Pasak mero V. Stundžio, pagal ekologinių ūkių skaičių molėtiškiai nusileidžia tiktai Biržų krašto „Tatulos programos“ dalyviams, bet ten įstatymai draudžia kitaip ūkininkauti. O molėtiškius, kaip prieškario žydus, pati rinka išmokė gaminti ir parduoti paklausią prekę. Juk dauguma pirkėjų – iš miesto atsikėlę naujieji kaimynai.

   Bendruomenių iniciatyva 

  Molėtų rajonas garsėja sumaniai dirbančiomis seniūnijų, gyvenviečių bendruomenėmis. Patys bendruomenių nariai puošia, tvarko savo sodybas, dalyvauja gyvenviečių tvarkymo talkose, kiek galėdami prisideda prie kultūros namų veiklos gerinimo, parengę įvairius projektus, suranda papildomų finansavimo šaltinių. Visoje šalyje žinoma Alantos technologijos ir verslo mokyklos, vadovaujamos direktoriaus Vlado Pusvaškio, veikla. Čia rengiami ne tik geri žemės ūkio specialistai, bet ir visuomeninės veiklos organizatoriai, savo krašto patriotai, saviveiklos entuziastai, tautodailininkai. Mokyklos ir Naujasodžio bendruomenės pastangomis puikuojasi restauruoti dvaro rūmai, juose veikia biblioteka, liaudies buities muziejus, dailės galerija. Sutvarkytas ir gražiai prižiūrimas dvaro parkas, tvenkiniai. Išradingai dirba Videniškių, Balninkų, kai kurios kitos bendruomenės. Molėtų rajone bene pirmieji šalyje pradėjo veikti seniūnijų tarybos ar kaimo bendruomenių centrai, jungiantys švietimo, kultūros darbuotojų, religinių bendruomenių, gamtosaugos, miškotvarkos specialistų pastangas. Toks seniūnijų darbuotojų ir visuomeninių organizacijų darbo derinimas yra labai naudingas, ypač saugant kultūros paveldą nuo nedrausmingų turistų invazijos, niokotojų. Visuomeninių organizacijų nariai, bendruomenių lyderiai yra aktyviausi rajono Savivaldybės Kultūros ir švietimo skyriaus, Kultūros centro organizuojamų renginių dalyviai. Kultūros centras mieste ir seniūnijose yra subūręs 34 įvairaus žanro meninės veiklos kolektyvus. Rengiamos kalendorinės šventės, kas antri metai vyksta tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis „Ežerų sietuva“, kasmet surengiama respublikinė vaikų lėlių teatrų šventė „Kaukas“, respublikinis vaikų ir jaunimo popmuzikos festivalis „Vaikystės aitvarai“, folkloro šventės „Kieman svečiai suvažiavo“, „Pas Juozą Videniškiuose“, šiuolaikinio šokio šventė „Žingsnis“. Tad galima smagiai dainuoti ir šokti iki devinto prakaito. Molėtiškių šventėmis, turtingomis tradicijomis domisi užsienio turistai.  

 Kaip valdyti turizmo srautus  

 Pasak Savivaldybės vyr. specialistės investicijoms ir projektams Loretos Štelbienės, Molėtų kraštas – tai ne Palangos Basanavičiaus gatvė. Čia reikalingas kitokio tipo – ramių salelių turizmas. Pati Molėtų gamta nepakęstų ryškiai urbanizuoto turizmo. Tikrasis poilsis – tai energiją atkurianti ramybė. Visiškai pasiteisino prieš 10 metų Savivaldybės tarybos patvirtintas visuomeninių paplūdimių išsaugojimo planas. Teigiamą vaidmenį suvaidino 2004–2006 metų rajono kaimo plėtros planas „Keisdamiesi keičiame“. Savivaldybės užsakymu iki rudens turėtų būti parengta rajono turizmo plėtros strategija. Gavus paramą iš ES struktūrinių fondų, pradėtas rengti rajono bendrasis planas. Kai bus apsvarstyti ir priimti šie dokumentai, sumažės stichijos jėga, bus galima keliolikai metų į priekį planuoti rajono turizmo plėtros kryptis. Jau dabar Savivaldybės darbuotojams aiškiai matyti, kad prie didžiųjų magistralių, einančių Vilniaus, Ukmergės, Utenos link, reikia plėtoti komercinius koridorius, t. y. pakelėse, gražiose vietose įrengti kavines, automobilių stovėjimo, poilsio, vaikų žaidimų aikšteles. Antroji veiklos kryptis – tvarkyti senuosius rekreacinius kaimelius, atnaujinti sodybas, taip pritaikyti, kad jose turistai norėtų ilgiau gyventi. Siekti šių tikslų bus nelengva, nes daugiau kaip trečdalis rajono yra saugomų teritorijų sąraše. Kiekvieną smulkmeną reikės derinti su aplinkosaugos, kultūros paveldo specialistais. O jie dažnai linkę konservuoti esamą padėtį, nenori matyti perspektyvos. „Saugome kraštovaizdį, bet per mažai rūpinamės, kad tas kraštovaizdis būtų žmonėms matomas, prieinamas“, – sako meras. Ne apleistos, dėl duobėtų, dulkinų kelių nepasiekiamos, o atnaujintos, modernizuotos etnografinės sodybos domina XXI amžiaus turistus. Tai turėtų jausti ir respublikinių žinybų atstovai, paminklosaugininkai. 

  Ir nusivylimų kartėlis 

  Molėtų rajono savivaldybė praėjusiais metais sėkmingai dirbo, biudžeto planą įvykdė net 108,3 proc. ir gavo 2,7 mln. Lt viršplaninių pajamų. Dėl to buvo galima normaliai finansuoti būtiniausius darbus. Tačiau molėtiškiai jaučia nuoskaudą, kad dėl neaiškių priežasčių jų parengti projektai neretai Ūkio ministerijos atmetami, negauna finansavimo iš ES struktūrinių fondų. Pavyzdžiui, pernai buvo parengtas ir Tarybos patvirtintas labai svarbus projektas „Aktyvaus, gamtą tausojančio turizmo paslaugų plėtojimas rajone“. Kaip aiškino Savivaldybės vyr. specialistė L. Štelbienė, buvo planuota iš esmės pagerinti vandens turizmo mėgėjų poreikius, pačiuose Molėtuose pastatyti gražią prieplauką, elingus baidarėms ir valtims laikyti, kempingą, automobilių saugojimo aikštelę, valčių ir dviračių remonto dirbtuves. Kaip žinoma, pačiame Molėtų mieste esantys Pastovio ir Pastovėlio ežeriukai vandeningais upeliais jungiasi su Siesarties, Kirneilio, Luokesų, Bebrusų ežerais. Šis ežerynas – ideali savaitgalių vandens turizmo vieta. Beje, Luokesų ežere rastos bene vienintelės Lietuvoje polinės gyvenvietės liekanos, atkūrus jos maketą, čia atvyktų daug senovinės egzotikos mylėtojų. Visas projektas būtų kainavęs apie 3,5 mln. Lt. Nepavyko gauti finansavimo atkurti Kulionių kaimo etnografinę sodybą, sutvarkyti Molėtų miesto ežeriukų pakrantes. Blogiausia, pasak Savivaldybės specialistų, kad Ūkio ministerija atgaline data keičia projektų sąlygas. Pavyzdžiui, anksčiau pakakdavo, kad, paduodamas projekto paraišką, pateiki raštišką įsipareigojimą, kad iki finansavimo sutvarkysi žemės nuomos dokumentus. Dabar reikalaujama, kad tie dokumentai būtų įforminti iš anksto, nors neaišku, ar projektas išvis bus patvirtintas. Savivaldybės specialistams atsirado daugiau bergždžio darbo, projektų rengimo kaina padidėjo. L. Štelbienė liūdnai juokauja, kad bilietas į ES loteriją labai sparčiai brangsta. Molėtiškiai, kai kurios kitos savivaldybės mano, kad ES struktūrinių fondų lėšas turėtų skirstyti ne ministerijų biurokratai, o apskričių tarybos, į kurias, kaip žinoma, įeina ir merai. Tada tolygiau būtų tenkinami regionų poreikiai, labiau atsižvelgiama į savivaldybių specifiką. Pagaliau pats lėšų skirstymas taptų skaidresnis, visuomenės labiau kontroliuojamas.