Lietuvoje tradicija Kūčių vakarą puošti eglutę paplito per dvarus, per jų kultūrą, kurią čia skleidė vokiečių, prancūzų ir kitų Europos tautų dvarininkai.

Eglė nuo seniausių laikų buvusi pasaulio (kosmoso) medis, amžinai žaliuojančios gamtos simbolis. Ji buvusi pripažinta gyvybės nešėja ir giminės globėja. Kai žmonės dievybes garbino gamtoje, šventų girių viduryje būtinai būdavusi eglė.

Ir mūsų tautosakoje eglės įvaizdis visada garbingas, ji palyginama su didžiąja motina.

Kaime eglutes dažniausiai puošdavo tik obuoliukais, riešutais, šiaudiniais angeliukais, vėliau - saldainiais ir tikromis žvakutėmis. Kai suspindėdavo gausybė gyvų liepsnelių, tada troboje ir įvykdavo didysis Kalėdų stebuklas. Kai kur eglutes stengdavosi papuošti popieriniais paukščiais, kurie reikšdavo šiuose namuose mirusiųjų vėles. Ypač moterų, kurių vėlės esą pavirstančios paukščiais ir apsigyvenančios eglėse.

Eglės medžio atvaizdų archeologai randa ant seniausių keramikos šukių ir akmenų. Tai liudija ją buvus garbinamu medžiu.

Gamtininkai, miškininkai taip pat labai vertina eglę. Ne dėl medienos, o dėl miškui teikiamo gyvybingumo. Būtent eglėse gausiausiai peri miško paukščiai - kryžiasnapiai, kikiliai, čivyliai, alksniukai.

Eglė yra ir paguodos medis. Jos ošimas veikia itin raminamai.

O piemenavimo metus prisimenantys šiandieniai seneliai užtikrins, kad po tankia egle visada rasdavo pastogę nuo lietaus ir vėjų - šakos, nusvirusios iki žemės, apgaubia kaip motina po stora skara. Iki šiol eglės sodinamos užuovėjų juostoms sodams, sodyboms.

Eglės auga daug kur. Jos atsparios paunksnei, nebijo šalčio, teikia miškui energijos. Nepakenčia užteršto oro. Mieste eglė niekada nebus žvaliai žalia, čia ji labai kenčia.

Jeigu aplinka nėra palanki, eglės ilgai neišgyvena, skursta, sulaukia tik 40 metų.

Tačiau joms palankioje girioje yra ilgaamžės, gali sulaukti 300 metų ir dar daugiau. Vos išdygusios eglutės auga labai sparčiai, o paskui apstingsta, bet, praleidusios „paauglystę“, kyla itin sparčiai, gerais metais į viršų pašoka net visą metrą.

Lietuvoje eglynai užima apie 24 procentus bendro miškų ploto. Pasaulyje skaičiuojama iki 50 eglių rūšių. Daugiausia jų - Kinijoje. Lietuvoje labiausiai paplitusi paprastoji eglė.

Kretingos miškų urėdijos medelyno viršininkas Leonardas Balčikonis priminė, kad Skandinavijos šalys puošia ne eglutę, o kėnį.

Dabar iš Olandijos ir kitų kraštų plinta verslas - auginti Kalėdų eglutes, kėnius, pardavinėti juos su visu dirvožemiu - vazonuose.